Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Vyriausybės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 2 dalis.

 Tirs ar Karo prievolės ir Valstybės tarnybos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai

Pagal Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punktą keliems pretendentams, dalyvaujantiems konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, pagal nustatytus atrankos kriterijus surinkus vienodus rezultatus, teikiama pirmenybė atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 2 dalį kelis konkurse į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas dalyvavusius pretendentus įvertinus vienodai, pirmenybė būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Pareiškėjos manymu, šiose nuostatose yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį neįgalieji, siekiantys būti priimti į pareigas valstybės tarnyboje ar užimti įstaigos vadovo pareigas, atsiduria nevienodoje padėtyje lyginant su asmenimis, kurie potencialiai gali atlikti ir (ar) yra atlikę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, gali baigti ir (ar) yra baigę bazinius karinius mokymus ar gali atlikti ir (ar) yra atlikę alternatyviąją tarnybą vien dėl to, kad neįgalieji, dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių (jų fizinės būklės) ir nepaisant jų norų bei valios, negali įvykdyti įstatyme numatytos sąlygos, t. y. atlikti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, baigti bazinių karinių mokymų ar alternatyviosios karo tarnybos. Todėl, pareiškėjos manymu,  ginčijamas teisinis reguliavimas vertintinas kaip diskriminacinis, neatitinkantis Konstitucijos 29 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies nuostatos ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pareiškėja taip pat teigia, kad ginčijamos Karo prievolės ir Valstybės tarnybos įstatymų nuostatos taikomos priimant į bet kokias pareigas valstybės tarnyboje ar siekiant užimti bet kokios įstaigos vadovo pareigas, neatsižvelgiant į tai, jog valstybės tarnybos sritis yra labai plati, o pareigos valstybės tarnyboje gali būti nesusijusios su atitinkamais įgūdžiais, kuriuos asmuo įgyja tik privalomosios pradinės karo tarnybos, bazinių karinių mokymų ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos metu.

Tai, kad asmenys, pretenduojantys užimti valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas, negali atlikti ar nėra atlikę privalomosios pradinės karo tarnybos, baigę bazinių karinių mokymų ar atlikę alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, pasak pareiškėjos, savaime nereiškia, kad jie neturi (negali įgyti) būtinų įgūdžių ar negali atlikti darbo, kurį privalo atlikti eidami atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje ar vadovaudami įstaigai, nes neįgalusis ar asmuo, kurio sveikatos būklė neleidžia atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, baigti bazinių karinių mokymų ar atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, gali būti tinkamas eiti atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas. Taigi ginčijamos įstatymų nuostatos, pareiškėjos manymu, vertintinos kaip neatitinkančios iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio proporcingumo imperatyvo.