Algirdas Mykolas Brazauskas pasibaigus Prezidento kadencijai 1998 m., iš aktyvios politinės veiklos nepasitraukė: 2001 – 2006 m. ėjo Lietuvos Respublikos vyriausybės Ministro Pirmininko pareigas, 2001 – 2007 m. Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas (LSDP), o nuo 2007 m. – garbės pirmininkas. 2010 birželio 26 d. mirė Vilniuje nuo sunkios ligos.
Algirdas Mykolas Brazauskas / Nuotr. Valdovų rūmai / CC0
Gimė
1932 m. rugsėjo 22 d. tarnautojų šeimoje Rokiškyje
Mirė
2010 m. birželio 26 d. Vilniuje nuo sunkios ligos
Šeima
1958 m. vedė Juliją Stirtaitę, su kuria susilaukė dukrų Audronės ir Laimos
2002 m., po skyrybų, vedė Kristiną Butrimienę
Profesinė kvalifikacija
Inžinierius hidrotechnikas, 1951 – 1956 m. Kauno politechnikos institutas
1974 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį
Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla
1958 – 1962 m. vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai
1965 m. tapo Lietuvos TSR Statybinių medžiagų pramonės ministru
1967 m. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu
1977 – 1988 m. Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius ekonomikai
1988 m. tapo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi
1990 m. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos – Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo nariu
1990 m. kovo 11-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą
1990 – 1991m. paskirtas Lietuvos Ministro pirmininko pavaduotoju
1992 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, ėjo Seimo Pirmininko pareigas, tai pat pagal Konstituciją laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, kol 1993 vasario 14 d. buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Respublikos Prezidentu
1993 m. inicijavo LDK Valdovų rūmų atstatymą
1998 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (taip pat turi 21 kitų valstybių apdovanojimą)
Priklausymas partijoms
1958 – 1990 m. Lietuvos komunistų partijos narys, nuo 1989 m. jos vadovas
1990 – 1993 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) vadovas
Prezidento pareigose
1993 vasario 25 d. – 1998 vasario 25 d.
Biografija
Algirdas Mykolas Brazauskas yra viena iškiliausių šių dienų Lietuvos istorijos politinių asmenybių, vienaip ar kitaip stovintis prie valdžios vairo jau beveik keturiasdešimt metų.
Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį baigė 1956 m., įgydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Buvo paskirtas dirbti Kauno HES statyboje. „Gamybos sūkuryje, kur kasdien malasi daugybė žmonių, apstu nestandartinių situacijų, veikiai susiformavo A. Brazauskui būdingas stilius, kurio pagrindiniai bruožai – greita orientacija, dalykiškumas, konkretumas, gebėjimas palaikyti normalius, bet kartu ir reiklius santykius su kolegomis ir pavaldiniais. Šis stilius išliko visą gyvenimą.“ – rašo R. Geleževičius („Lietuvos prezidentai“ 1995).
A. Brazauskui buvo patikimos vis atsakingesnės pareigos: 1959 m. – Energetikos statybos tresto Petrašiūnų valdybos viršininko, Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos statybos direktoriaus, 1962 m. – Liaudies ūkio tarybos Statybinių medžiagų pramonės valdybos viršininko. 32 metų būdamas (1964 m.), A. Brazauskas – Statybinių medžiagų pramonės ministras.
1966 – 1977 m. A. Brazauskas dirbo Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Apie vėlesnius savo biografijos tarpsnius A. Brazauskas knygoje „Lietuviškos skyrybos“ (1992 m.) rašė: „Nuo 1977 m. tapau LKP CK sekretoriumi ekonomikai. Viena sunkiausių problemų buvo kapitalinė statyba: čia mes stengėmės kuo daugiau investuoti, kad sukurtume kuo didesnį gamybinį ir kultūrinį potencialą, padėtume pamatus moderniam ūkiu.
1974 m. jam suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
1988 m., vykstant Lietuvos tautiniam atgimimui, A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Lietuvos Sąjūdis. A. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija 1989 m. atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos steigiamajame suvažiavime A.Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu.1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, A.Brazauskas tapo 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru.
1990.03 - 1991.01 – Lietuvos Respublikos Ministrės pirmininkės pavaduotojas I-ojoje Vyriausybėje. 1992.10 – A. Brazauskas išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, o Seime – jo Pirmininku, taip pat nuo 1992 .11.25 – 1993.02.25 – pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. 1993.02.14 – tiesioginių visuotinių rinkimų metu A. Brazauskas penkeriems metams išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Už jo kandidatūrą balsavo 60 proc. Lietuvos piliečių. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, A. Brazauskas sustabdė savo veiklą LDDP. 1993.02.25 įvyko Prezidento inauguracija. 1998.02.26 Prezidentas Algirdas Brazauskas baigė savo kadenciją. Kelti savo kandidatūrą antrajai kadencijai atsisakė. 2001.01 – išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. 2001.07.03 – Lietuvos Respublikos Seimas Algirdą Brazauską patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministru pirmininku. Ekonomikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos, Kijevo (Ukrainos), Minsko humanitarinio, Kauno Technikos universitetų Garbės daktaras. Turi dvi dukras ir penkis vaikaičius.
Laisvalaikio pomėgiai: medžioklė, buriavimas, literatūros šiomis temomis studijavimas.
1990 m. išleista A. Brazausko knyga „Interviu Lietuvos radijui“; 1992 m. – „Lietuviškos skyrybos”. 1998 m. „Baltųjų lankų“ leidykla išleido G. Ilgūno parengtą knygą - albumą „Algirdas Brazauskas – Lietuvos Respublikos Prezidentas“.
A. Brazauskas parašė knygą „Penkeri Prezidento metai“, kurią „Pradų“ leidykla išleido 2000 m. „Mano prezidentavimo metais, – rašo A. Brazauskas knygos įvade, – Lietuva visose srityse toliau tvirtino savo valstybingumą, vykdė esmines reformas; buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atkūrimas, tvirtinama demokratija, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė; gerėjo šalies ekonominiai rodikliai. Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų narė, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis, susitaikė ir nustatė gerus santykius su kaimynais. Manyčiau, kad visuose esminiuose tautai ir valstybei įvykiuose esama ir manojo indėlio“.