2022 m. birželio 30 d. LR Seimas priimtu įstatymu suteikė Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą.
Įstatymu nutarta įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, pagal 1990 m. kovo 11 d. patvirtintą Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 25 d. turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.
Jame taip pat konstatuojama, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
Vytautas Landsbergis / Nuotr. Augustas Didžgalvis / CC BY-SA 4.0
Dokumento aiškinamajame rašte iniciatoriai pažymi, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, kaip aukščiausiajam Lietuvos Respublikos pareigūnui, Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme priskirti įgaliojimai ir atliktas darbas rodo, kad jis vykdė įgaliojimus ir atliko darbą, kuriuos turi ir vykdo valstybių vadovai.
1990 – 1992 metais galiojusiame Laikinajame pagrindiniame įstatyme nebuvo numatyta valstybės vadovo institucija, tačiau pagrindinis įstatymas numatė, jog aukščiausiasis Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios organas yra Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, o šios Tarybos posėdžiams pirmininkauja, vadovauja Tarybos Pirmininkas. Taip pat pagrindinis įstatymas numatė, kad Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvai tarptautiniuose santykiuose.
2022 m. birželio 30 d. už šį įstatymą (projektas Nr. XIVP-698(2) balsavo 74 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 4 parlamentarai.
Gimė
1932 m. spalio 18 d. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir oftalmologės Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje Kaune.
Šeima
Žmona pianistė, Lietuvos muzikos akademijos profesorė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Dukros Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius.
Profesinė kvalifikacija
Inžinierius hidrotechnikas, 1951 – 1956 m. Kauno politechnikos institutas
1974 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį
Profesinė ir kultūrinė veikla
Politikas, muzikologas, publicistas. Išleido apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, vėliau – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Išleido poezijos knygų, atsiminimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui.
Ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, iki šiol yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas ir Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.
1952 m. užėmė trečiąją vietą Lietuvos šachmatų čempionate.
1955 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (Aldonos Dvarionienės fortepijono klasę).
1952 – 1990 m. kovo mėn. buvo pedagogu. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje (1956 – 1963 m. ir nuo 1974 m.), jos Klaipėdos fakultete, 1957 – 1974 m. Vilniaus Pedagoginiame institute.
1969 m. apsigynė mokslo kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“.
1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas Lietuvos TSR premija.
1978–1990 m. – Lietuvos muzikos akademijos profesorius. VEL redkolegijos narys.
1988 m. už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ antrą kartą apdovanotas Lietuvos TSR premija.
1991 m. tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru.
1992 m. tapo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno Weberio universiteto (JAV) humanitarinių mokslų daktaru.
1992 m. nominuotas Jeilio universiteto (JAV) teisės daktaru, tačiau dėl valstybinių reikalų negalėjo nuvykti į suteikimo ceremoniją.
1994 m. Lietuvos muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“.
Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas.
1997 m. tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku.
1998 m. tapo Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nariu.
2000 m. tapo Lietuvos teisės universiteto ir Helsinkio universiteto garbės daktaru, Kardifo universiteto (JK) garbės nariu.
2001 m. tapo Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaru.
2003 m. tapo Lietuvos dailės akademijos garbės daktaru.
Politinė veikla
1988 m. birželio 3 d. išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. 1988 m. spalio 22 – 23 d. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą.
1988 m. lapkričio 25 d. – 1990 m. balandžio 21 d. buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas.
1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį TSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) su Lietuvos ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Komunikatas suteikė impulsą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.
1990 m. kovo 11 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo Tarybos posėdžiui, kuriame tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu.
1990 – 1992 m. vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990 – 1991 m. – Lietuvos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990–1991 m. buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovavimo Seimui laikotarpiu Lietuva atsispyrė TSRS ekonominei blokadai bei ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė.
Per 1992 m. spalio - lapkričio mėn. rinkimus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros – balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos lyderis. Taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.
1993 m. gegužės 1 d. steigiant Lietuvos konservatorių partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.
1996 m. vėl išrinktas į Seimą. 1996 – 2000 m. kadencijos Seimo pirmininkas.
1997 m. dalyvavo LR Prezidento rinkimuose, bet surinkęs 15,92% rinkėjų balsų į antrą turą nepateko.
Per 2000 m. rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Baltijos Asamblėją.
Nuo 2003 m. – Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų politikos komiteto pirmininkas, prezidiumo narys.
2003 – 2004 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo deleguotas Europos Parlamento stebėtojas, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – visateisis Europos Parlamento narys.
2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu. 2009 m. rinkimuose į EP išrinktas antrai kadencijai.
2022 m. birželio 30 d. LR Seimas priimtu įstatymu suteikė V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą.
Priklausymas partijoms
1993 m. gegužės 1 d. steigiant Lietuvos konservatorių partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.
Prezidento pareigose
Oficialiose Prezidento pareigose niekada nebuvo, tik 2022 m. birželio 30 d. LR Seimas priimtu įstatymu suteikė Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą.